Izraelis ieško naujų sąjungininkų Europoje: ryšiai su kraštutiniais dešiniaisiais kelia vis daugiau nerimo

Didėjant tarptautinei izoliacijai dėl karo Gazos Ruože, Izraelis aktyviau mezga ryšius su Europos kraštutinių dešiniųjų jėgomis, nors dalį šių partijų vis dar lydi antisemitinės praeities šešėlis.

Ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu užsienio kritikus, smerkiančius Izraelio veiksmus Gazos Ruože, yra kaltinęs neapykantos žydams kurstymu. Vis dėlto jo vyriausybė palankiai vertina politikus, kurie palaiko Izraelį.

Prancūzijos tiriamosios žurnalistikos portalui pirmadienį paskelbus, kad kraštutinių dešiniųjų „Nacionalinio sambūrio“ lyderis Jordanas Bardella paauglystėje esą žeminamai kalbėjo apie žydus, B. Netanyahu vyriausybės ministras, atsakingas už kovą su antisemitizmu, jį užstojo.

Amichai Chikli pabrėžė, kad J. Bardella yra vienas ryškiausių Europoje prieš „Hamas“ pasisakančių veikėjų. Jis taip pat priminė pernykštį J. Bardellos vizitą Izraelyje, kur šis susitiko su žmonėmis, išgyvenusiais 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ išpuolį. Tai buvo daugiausia aukų pareikalavusi ataka prieš Izraelį, po kurios šalis pradėjo plataus masto karinę kampaniją Gazos Ruože.

J. Bardella galėtų tapti ministru pirmininku, jei kitų metų prezidento rinkimus laimėtų Marine Le Pen.

2000 m. Izraelis atšaukė ambasadorių iš Austrijos ir prisidėjo prie tarptautinės šios šalies pasmerkimo kampanijos, kai į vyriausybę pateko buvusių nacių įkurta Laisvės partija.

Dabar B. Netanyahu vyriausybė siekia normalizuoti santykius su šia partija. Rugsėjį A. Chikli kalbėjo apie istorinį lūžį, kai Laisvės partijos vadovas Herbertas Kicklis pareiškė, jog jo vyriausybės programoje, partijai atėjus į valdžią, būtų numatyta kova su antisemitizmu ir antisionizmu.

„Košerinis sertifikatas“ kraštutinei dešinei

Izraelis taip pat nori stiprinti ryšius su kraštutinių dešiniųjų lyderiais Švedijoje, Ispanijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Izraelio politikus bei šiuos veikėjus sieja panašus susirūpinimas musulmonų migracija į Vakarų valstybes.

Lotynų Amerikoje Izraelis svarbiu santykių posūkiu laiko tai, kad Argentinoje ir Kolumbijoje valdžią perėmė ultradešinieji, Izraelį palaikantys prezidentai.

Tačiau Vokietija kol kas išlieka riba: Izraelio pareigūnai vis dar vengia kraštutinių dešiniųjų partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

2017–2022 m. Izraelio ambasadoriumi Berlyne dirbęs Jeremy Issacharoffas teigė, kad kai kurios Europos kraštutinių dešiniųjų partijos mėgina parodyti atsiribojusios nuo antisemitinės praeities. Jo vertinimu, ryšiai su Izraeliu tokioms jėgoms suteikia savotišką „košerinį sertifikatą“.

Jis sakė suprantantis, kokios naudos iš to gauna šios partijos, tačiau Izraeliui tai, jo manymu, kenkia tiek vertybiniu požiūriu, tiek tarptautinėje arenoje. Pasak J. Issacharoffo, stiprėjant centro ir kairiųjų kritikai Izraeliui, šalies dešiniųjų politikams atsiranda paskata ją atsverti ieškant bendrų bruožų su kraštutiniais dešiniaisiais.

Diplomatas taip pat pabrėžė, kad Vokietijoje, Prancūzijoje, Austrijoje ir kitose Europos valstybėse Izraelis pirmiausia turėtų įvertinti, kaip parama kraštutiniams dešiniesiems paveiktų vietos žydų bendruomenes.

Jungtinėje Karalystėje žydų organizacijos išreiškė susirūpinimą, kai Izraelis pernai priėmė kraštutinių dešiniųjų provokatoriumi vadinamą Tommy Robinsoną ir palankiai įvertino jo požiūrį į radikalų islamą.

Skaldymosi nauda

Izraelio pareigūnai Vakarų lyderiams, kritikuojantiems jų šalį, yra skyrę itin nediplomatiškų pasisakymų.

Izraelio užsienio reikalų ministras Gideonas Saaras neseniai telefonu kalbėjosi su JK kraštutinės dešinės Reformų partijos lyderiu ir pagyrė jo nepritarimą naujoms Jungtinės Karalystės sankcijoms prekėms iš Izraelio nausėdijų okupuotame Vakarų Krante.

Kartu Izraelis kritikavo JK užsienio reikalų sekretorių Davidą Milibandą, žydų pabėgėlių sūnų, o A. Chikli net pašiepė jo šukuoseną.

Prahos tarptautinių santykių instituto asocijuotasis mokslinis darbuotojas Azrielis Bermantas, nagrinėjantis Izraelio ir Europos santykius, mano, kad B. Netanyahu artėjimu prie kraštutinių dešiniųjų taip pat bandoma didinti susiskaldymą Europoje.

Jo teigimu, B. Netanyahu naudinga, kai kuo daugiau šalių remia Izraelį ir nepritaria bendram Europos požiūriui.

A. Bermantas priminė B. Netanyahu santykius su Viktoru Orbanu, vadovavusiu Vengrijai iki šiemet pralaimėtų rinkimų. V. Orbanas rėmė Izraelį, nors kritikai teigė, kad jo kampanijoje prieš milijardierių filantropą George’ą Sorosą naudoti antisemitiniai stereotipai.

Tyrėjas tikisi, kad Izraelio kryptis galėtų pasikeisti, jei B. Netanyahu spalio 27 d. rinkimuose netektų valdžios. Jo nuomone, B. Netanyahu varžovai veikiausiai ir toliau palaikytų ryšius su į valdžią galinčiais ateiti politikais, tokiais kaip M. Le Pen, tačiau nesietų Izraelio su kraštutine dešine.

Vienas buvęs Izraelio ambasadorius Europoje, prašęs neviešinti jo pavardės, kad nepakenktų savo ryšiams, teigė suprantantis, kodėl Izraelis nesmerkia J. Bardellos, turint omenyje galimybę, kad jis ir M. Le Pen kitąmet vadovaus Prancūzijai.

Vis dėlto jis pabrėžė, kad Izraelis turėtų būti pragmatiškesnis ir neskubėti tapatintis su visuomenę skaldančiomis figūromis. Anot jo, valdžios keičiasi iš dešinės į kairę ir atvirkščiai, o susiejus save su radikaliąja dešine galima būti priskirtam tam tikrai politinei stovyklai.