Paskutinis Henriko Vaitiekūno patarimas: kodėl jis ragino nekalbėti apie ligas

Spalio 11-osios vakarą Lietuvą pasiekė žinia apie žurnalisto ir redaktoriaus Henriko Vaitiekūno mirtį. Eidamas 78-uosius metus miręs, iš televizijos ekranų gerai pažįstamas žmogus paliko skaudžią netektį žurnalistų bendruomenei. Jį prisimenant, verta atsigręžti į paskutinį jo pokalbį su portalu tv3.lt, įvykusį 2023 metų lapkritį.

Tuo metu H. Vaitiekūnas buvo ką tik išleidęs pirmąją savo knygą „Felčerio užrašai“. Joje sudėta daugybė tekstų apie sveikatą, netikėtus dalykus ir įvairias įdomybes. Autorius tuomet teigė, kad knyga pirmiausia skirta smalsiems žmonėms, kurie joje galėtų rasti daug naujo.

Nuo televizijos – prie rašinių apie gyvenimą ir sveikatą

Su H. Vaitiekūnu tą žvarbią rudens dieną buvo susitikta Gedimino prospekte Vilniuje. Nuo vėjo pasislėpus netoliese esančioje kavinėje, jis su humoru kalbėjo ir apie galimus neigiamus atsiliepimus. Žurnalistas sakė, kad keturios dešimtys metų profesijoje jam leido užsiauginti storą odą, kurią esą nelengva pradurti.

Knygos viršelyje buvo skelbiama, kad joje skaitytojai ras sveikatos patarimų, proto mankštos ir gyvenimiškų pamąstymų. H. Vaitiekūnas pasakojo, kad rašyti pradėjo pasiilgęs paties proceso. Jis nuėjo į jam nepažįstamą „Lietuvos sveikatos“ redakciją ir pasiūlė savo tekstus.

Iš pradžių redakcija jo pasiūlymą vertino kritiškai ir klausė, apie ką jis ketina rašyti. Žurnalistas atsakė, kad apie viską. Po kelių publikacijų jam buvo patikėta nuolatinė skiltis, o svarbiausia – suteikta visiška laisvė siūlyti temas. H. Vaitiekūnas pabrėžė, kad nė viena jo pasiūlyta tema nebuvo atmesta, todėl jis redakcijai jautė didelį dėkingumą.

Jis neslėpė esantis tolimas nuo medicinos srities, todėl redaktorė pasiūlė jam rašyti paciento akimis. Vis dėlto ilgainiui paaiškėjo, kad jo tekstai aprėpia kur kas daugiau nei sveikatą. Anot H. Vaitiekūno, beveik bet kuris gyvenimo reiškinys vienaip ar kitaip gali būti susijęs su žmogaus savijauta.

Į „Felčerio užrašus“ pateko daugiau kaip septyniasdešimt per septynerius metus parašytų esė. Leidykla pasiūlė tokį knygos formatą, o autorius džiaugėsi jos žurnalistiniu pobūdžiu, kuris, jo teigimu, šiandien knygose sutinkamas retai.

Baigęs aktyvesnę veiklą televizijoje, H. Vaitiekūnas buvo gavęs keturis pasiūlymus išleisti knygą. Tačiau anuomet visi leidėjai tikėjosi pasakojimų apie televizijos užkulisius, o tokia idėja jo nesudomino. Jis su šypsena svarstė, kam apskritai reikalinga knyga, jei net anūkas, ją pavartęs, tik pasakė galbūt kada nors perskaitysiąs.

Vis dėlto pats autorius buvo patenkintas vienu praktišku sprendimu – knygoje pasirinktas didesnis šriftas. Jis juokavo, kad leidykla suprato, kokiai auditorijai leidinys gali būti skirtas, todėl pasirūpino lengvesniu skaitymu.

Dedikacijos pasigedo tik knygai jau išėjus

Kai knyga jau buvo išspausdinta, H. Vaitiekūnas suprato, kam būtų norėjęs ją skirti. Jis sakė, kad dedikacija turėjo atitekti Filomenai Taunytei, su kuria susipažino ją filmuodamas, vėliau filmavo ne kartą ir galiausiai tapo jos bičiuliu.

Filomeną Taunytę jis laikė žmogumi, į kurį norėtų lygiuotis. Pasak H. Vaitiekūno, nors ji buvo gydytoja, ji mėgdavo sakyti, kad nėra nieko sveikiau už lašinius ir svogūną, todėl jų galima valgyti kiek norisi. Jis pabrėžė, kad ji drąsiai laikėsi kitokios pozicijos nei daugelis.

H. Vaitiekūnas pripažino, kad ir jo patarimai dažnai būdavo netradiciniai, nors jų pabaigoje visuomet turėtų atsirasti priminimas dėl visa ko pasitarti su gydytoju.

Trumpi knygos tekstai talpino faktus, keistenybes, netikėtas detales ir mintis apmąstymams. Autorius manė, kad gebėjimą glaustai dėstyti mintis išugdė televizijoje. Jis prisiminė savo mokytoją, šviesaus atminimo žurnalistą Anatolijų Beriozovą.

Tuo metu „Panoramos“ siužetams buvo skiriamos trys minutės, tačiau jauniesiems autoriams į šį laiką dažnai nepavykdavo sutilpti. Vieną kartą A. Beriozovas kiekvieną tris minutes pasiekusį reportažą tiesiog nutraukė. Tą vakarą eteryje pasirodė keturi ar penki reportažai be pabaigų, tačiau ši nemaloni pamoka jauniesiems žurnalistams leido suprasti, kaip svarbu išlaikyti apimtį. H. Vaitiekūnas sakė ir vėliau jau žinodavęs, kurioje vietoje skaitytojui tekstas galėtų pabosti.

Tekstas, anot jo, gimsta kaip bokštas iš kaladėlių

„Felčerio užrašuose“ autorius siūlė ir proto mankštą, ir gyvenimiškas įžvalgas, ir mažiau girdėtus patarimus apie sveikatą. H. Vaitiekūnas juokaudavo, kad perskaitęs kai kuriuos savo tekstus pats pagalvodavo, kaip gerai jie parašyti, o tik po akimirkos prisimindavo, kad jų autorius yra jis pats.

Jis mėgo žaisti skaitytojų dėmesiu ir rašymą lygino su bokšto statymu iš kaladėlių. Anot jo, žurnalistas retai pateikia vien savo mintis – jo užduotis yra iš įvairių šaltinių išgryninti esmę ir kasdieniuose dalykuose pastebėti tai, ko nepastebi kiti. Žurnalistikos meną jis siejo su gebėjimu viską sujungti į vieną visumą.

Tačiau tam, kad toks tekstas atsirastų, reikia daug skaityti. H. Vaitiekūnas prisiminė tėvų pasakojimus, kad būdamas penkerių metų jis jau taip daug skaitė, jog iš jo tekdavo atiminėti knygas. Tuo metu jis skaitė ir laikraščius, nors juose, jo žodžiais, be politikos beveik nieko nebūdavo.

Romanai jo niekada itin netraukė – labiau patiko dokumentika. Savo gyvenimo mokytoju jis vadino Ernestą Hemingvėjų. Nors dėl mažo šrifto ne visas knygas jau galėjo skaityti, šio pomėgio neatsisakė.

Sveikatos patirtis ir svarbus prašymas visiems

H. Vaitiekūnas sakė, kad jauni žmonės gali būti išsilavinę ir smalsūs, tačiau jiems dažnai stinga gyvenimiškos patirties. Jam pačiam ši patirtis padėjo lyginti iš pirmo žvilgsnio nepalyginamus dalykus.

Per gyvenimą jis turėjo nemažai reikalų su gydytojais. Dėl onkologinės ligos ir kitų sveikatos problemų Santaros klinikos jam buvo tapusios tarsi antraisiais namais. Vis dėlto asmeninės sveikatos istorijos jis į savo rašinius įtraukė nedaug, nes apie savo ligas kalbėti nemėgo.

Žurnalistas sakė neturintis priekaištų medikams. Jis manė, kad jam tiesiog pasisekė patekti į gerų gydytojų rankas. H. Vaitiekūnas pasakojo, kad praktiškai du kartus galėjo būti palaidotas, tačiau taip nenutiko. Vienam gydytojui jis net užrašė knygoje, kad be jo nebūtų ir šio leidinio.

Paklaustas apie geros sveikatos paslaptį, jis tokį klausimą pavadino pačiu nereikalingiausiu. Vis dėlto H. Vaitiekūnas juokavo, kad galbūt jau kelis kartus turėjęs mirti jis kažkur buvo įrašytas prie mirusiųjų, o paskui apie jį tiesiog pamiršta.

Tačiau svarbiausias jo patarimas buvo skirtas visiems: jis ragino nesiskųsti kaimynams, sutuoktiniams ar artimiesiems ir nepasakoti jiems apie savo ligas. Pasak H. Vaitiekūno, kitiems žmonėms liūdna girdėti apie artimojo negalavimus, tačiau jie ne visuomet gali ką nors pakeisti, o nuolatinis kalbėjimas apie ligas tik apsunkina patį sergantįjį. Jis tikėjo, kad pernelyg daug apie ligas kalbėdami žmonės jas tarsi prisišaukia.

Nors knygoje asmeninės patirtys neužėmė daug vietos, jos buvo svarbios jo savanorystėje. H. Vaitiekūnas padėjo pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijoje POLA ir buvo vienas savanorių, kuriems galėjo paskambinti sergantieji arba jų artimieji. Prie jo vardo sąraše buvo nurodyta, kad skambinti galima bet kada.

Jis džiaugdavosi tokiais pokalbiais, nes kiekvienas, išgyvenęs ligą, gali ką nors pasakyti kitam žmogui. H. Vaitiekūnas pastebėjo, kad susirgę žmonės kartais griebiasi įvairiausių priemonių – nuo burtininkų iki kitų neįprastų būdų. Jam svarbu buvo iš balso tono pajusti, kad pašnekovą pavyko nuraminti.

Jis pasakodavo, kad pats dirba, nors yra patyręs tą pačią ligą, o vienas jų draugas, sirgęs ta pačia liga ir ta pačia forma, dabar pramogauja vandens slidėmis. H. Vaitiekūnas manė, kad toks vilties sugrąžinimas žmogui gali turėti gydančios galios.

Svajojo parašyti vadovėlį žurnalistams

H. Vaitiekūnas pabrėžė, kad svarbu rūpintis ne tik sveikata, bet ir nuolat mankštinti protą. Jo manymu, radus nesuprantamą žodį pirmiausia reikėtų išsiaiškinti jo reikšmę. Jis pats niekada nepraleisdavo nepažįstamų žodžių – nesvarbu, ar juos aptikdavo knygoje, internete, ar išgirsdavo gatvėje.

Jis ragino nebijoti pripažinti nežinant. H. Vaitiekūnas sakė pats dažnai taip ir pasakantis, tačiau kartu primindavo, kad verta vertinti ir tuos, kurie žino daugiau, nors žmonės dažnai tokių asmenų nemėgsta.

Draugai jį ragino iš karto parengti medžiagą antrai knygai. H. Vaitiekūnas manė, kad jos užtektų dar vienam leidiniui, nors jis, jo vertinimu, nebebūtų toks įdomus. Tačiau jis puoselėjo kitokią idėją – norėjo parašyti knygą-vadovėlį žurnalistams.

Diskutuodamas su vienu protingu žmogumi jis išgirdo, kad vadovėlio leidyba reikalauja derinimų su ministerijomis ir daugybės kitų formalumų. H. Vaitiekūnas į tai atsakė su humoru: užtektų parašyti, kad tai netikras arba apytikris vadovėlis žurnalistams, ir tuomet, jo manymu, viskas būtų įmanoma.