Klaipėda neteko savo šviesos žmogaus: Vytautas Grubliauskas jautriai atsisveikino su Henriku Vaitiekūnu

Klaipėda H. Vaitiekūnui buvo dvasios uostas

Vytautas Grubliauskas jautriame įraše „In Memoriam. Henrikui Vaitiekūnui – Klaipėdos vaikui, išmokusiam juoktis pro ašaras“ pagerbė mirusį Henriką Vaitiekūną ir išskyrė itin stiprų jo ryšį su uostamiesčiu.

Pasak V. Grubliausko, šį vakarą Klaipėdoje jūra tarsi ošia tyliau, o senamiesčio gatvėmis vėjas lapų nebevaiko su vakarykšte energija. Jis H. Vaitiekūną pavadino miesto vaiku, legendiniu žurnalistu ir, svarbiausia, žmogumi, gebėjusiu net tamsiausią dieną paversti šviesa.

V. Grubliauskas priminė, kad H. Vaitiekūnas gimė 1949 m. rugpjūčio 25 d. Panevėžyje, tačiau į Klaipėdą buvo atvežtas būdamas vos trijų mėnesių. Uostamiestyje jis užaugo ir subrendo, baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą bei vaikų muzikos mokyklą, čia pradėjo ir žurnalisto kelią.

Anot V. Grubliausko, pirmieji H. Vaitiekūno žingsniai į žmonių širdis prasidėjo „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijos koridoriuose. Nors gyvenimas vėliau jį vedė kitur, Klaipėda jam visuomet liko dvasios uostu, o pajūrio laisvės ir vėjo nuotaika atsispindėjo jo tekstuose bei televizijos ekrane ištartose frazėse.

Humoras, kuris gydė net sunkiausiais laikais

Prisimindamas susitikimus su žurnalistu, V. Grubliauskas pabrėžė išskirtinį H. Vaitiekūno humoro jausmą ir optimizmą. Jo teigimu, kiekvienas susitikimas su Henriku primindavo gaivaus oro gurkšnį: akyse žibėdavo šelmiškumas, veide atsirasdavo šilta šypsena, o galvoje jau sukdavosi gausybė istorijų, galinčių prajuokinti iki ašarų.

V. Grubliauskas akcentavo, kad H. Vaitiekūno humoras nebuvo piktas. Jis buvo gilus, intelektualus ir gydantis. Žurnalistas gebėjo vienu metu įžvelgti pasaulio grožį bei absurdą ir mokė kitus pernelyg nesusireikšminti.

Net susidūręs su sunkiomis ligomis ir išbandymais, H. Vaitiekūnas, pasak V. Grubliausko, neprarado optimizmo. Jis parodė, kad gyvenimo džiaugsmas priklauso ne nuo aplinkybių, o nuo pasirinkimo. H. Vaitiekūnas spinduliavo noru gyventi, mylėti, kurti ir dalintis.

Jo debiutinę knygą „Felčerio užrašai“ V. Grubliauskas įvardijo nepaprastos sielos testamentu, liudijančiu tikėjimą, kad šypsena stipresnė už bet kokias negandas. Atsisveikindamas jis teigė tikintis, kad H. Vaitiekūno dvasia dabar vaikšto vaikystės Klaipėdos bromais, o jo juokas skamba vėjo gūsiuose.

V. Grubliauskas palinkėjo H. Vaitiekūnui ilsėtis ramybėje, pavadino jį šviesos ir optimizmo mokytoju bei pabrėžė, kad Klaipėda ir visi, kuriuos žurnalistas sušildė savo širdimi, jo niekada nepamirš.