Neskausmingi pokyčiai burnoje: gydytojas įvardijo ženklus, kurių ignoruoti negalima

Burnoje atsiradusi ir negyjanti opa ar naujas darinys gali visai neskaudėti, tačiau tokių pakitimų numoti ranka nereikėtų. Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) gydytojas otorinolaringologas Vytautas Junčys pabrėžia, kad nors dauguma burnos pokyčių nėra piktybiniai, pagal jų išvaizdą ar žmogaus savijautą patikimai nustatyti jų pobūdžio neįmanoma.

Specialistas paaiškino, kokie simptomai turėtų paskatinti kreiptis į gydytoją, kaip tiriami įtartini pakitimai ir kodėl ankstyvas ligos nustatymas gali leisti taikyti mažesnės apimties gydymą bei geriau išsaugoti kalbą ir rijimą.

Kokie burnos pokyčiai kelia įtarimą?

Pas gydytoją reikėtų kreiptis pastebėjus negyjančią opą, tam tikroje vietoje pakitusią gleivinės spalvą, naują darinį ar sukietėjimą. Nerimą turėtų kelti ir be aiškios priežasties prasidėjęs kraujavimas, sutrikę liežuvio judesiai ar rijimas, taip pat padidėjęs kaklo limfmazgis.

Jeigu opa neišnyksta per dvi savaites, ją būtina parodyti gydytojui. Nelaukti dar trumpiau reikėtų tuomet, jei pakitimas didėja, kraujuoja arba yra sukietėjęs.

Ištyrimas pradedamas pokalbiu apie tai, kada pakitimas atsirado, kaip jis keitėsi ir kokie simptomai jį lydi. Vėliau apžiūrima bei apčiuopiama burnos gleivinė, liežuvis, burnos dugnas ir kaklo limfmazgiai. Jei reikia, burnaryklė ir giliau esančios ryklės sritys vertinamos lanksčiu endoskopu.

Kilus įtarimui dėl piktybinio proceso, atliekama biopsija – paimamas audinio mėginys ir ištiriamas mikroskopu. Būtent šis tyrimas leidžia nustatyti pakitimo pobūdį. Vaizdiniai tyrimai parenkami įvertinus klinikinę situaciją ir siekiant nustatyti, kiek liga yra išplitusi.

Gydymo pasirinkimui bei prognozei svarbus naviko dydis ir jo išplitimas į kaklo limfmazgius. Anksti diagnozuotą ligą dažnai galima gydyti mažesnės apimties operacija, o kai kuriems pacientams gali neprireikti papildomo spindulinio ar chemospindulinio gydymo. Tai reikšminga ne tik kontroliuojant ligą, bet ir išsaugant kalbą, rijimą bei gyvenimo kokybę.

Ankstyvos stadijos navikas gali būti neskausmingas. Dėl to žmogus jį kartais pastebi atsitiktinai arba ilgą laiką nelaiko rimtu sutrikimu. Skausmo nebuvimas neleidžia atmesti piktybinio proceso.

Kam burnos vėžio rizika didesnė?

Svarbiausiais burnos ertmės vėžio rizikos veiksniais laikomi tabako ir alkoholio vartojimas. Kai šie veiksniai sutampa, rizika išauga ypač stipriai. Vis dėlto ši liga gali išsivystyti ir žmogui, kuris nerūko bei nevartoja alkoholio.

Gydytojas atkreipia dėmesį, kad burnos ertmę būtina atskirti nuo burnaryklės. Žmogaus papilomos virusas (ŽPV), ypač 16 tipas, reikšmingai siejamas su gomurinių tonzilių ir liežuvio šaknies vėžiu, tačiau jis nėra pagrindinis burnos ertmės vėžio rizikos veiksnys.

Reguliariai lankantis pas odontologą, burnos gleivinės pakitimus galima pastebėti anksčiau. Odontologas neretai būna pirmasis specialistas, atkreipiantis dėmesį į tokius požymius, todėl per apžiūrą svarbu įvertinti ne tik dantis ir dantenas, bet ir liežuvį, burnos dugną bei kitą gleivinę.

Radus įtartiną pakitimą, pacientas siunčiamas išsamesniam ištyrimui. Tačiau planinė odontologo apžiūra nepakeičia konsultacijos dėl naujai atsiradusio simptomo: pasirodžius negyjančiai opai ar augančiam dariniui, laukti kito vizito nereikėtų.

Vytautas Junčys primena, kad įtarimas nėra diagnozė – burnos pakitimus gali lemti trauma, uždegimas ar daugybė kitų priežasčių. Konsultacija reikalinga tam, kad būtų nustatyta tikroji pakitimo priežastis ir parinkti tolesni veiksmai. Jei nustatoma piktybinė liga, delsimas gali sumažinti gydymo galimybes ir pareikalauti didesnės jo apimties. Todėl kreiptis reikėtų nelaukiant, kol pakitimas ims skaudėti ar trukdys valgyti.