Rita 24 metus gyveno Jehovos liudytojų taisyklėmis: sako, kad vyresnieji parinko net jos vyrą

Šiauliuose gyvenanti 48 metų Rita didžiąją gyvenimo dalį buvo Jehovos liudytojų bendruomenės narė. Prie organizacijos ji prisijungė būdama 20-ies, o iš jos pasitraukė po 24 metų. Dabar moteris pirmąsyk viešai pasakoja apie tai, ką patyrė.

Rita teigė, kad skaitydama kitų organizaciją palikusių žmonių istorijas atpažino savo išgyvenimus. Jos manymu, ji buvo išmokyta besąlygiškai paklusti sistemai, kuri esą klaidas priskiria nariams, o ne sau pačiai.

Naujienų portalas tv3.lt dėl komentaro kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją. Jų atsakymą galima rasti ketvirtajame puslapyje.

Į bendruomenę ją atvedė artimosios liga

Prisimindama laiką iki prisijungimo prie Jehovos liudytojų, Rita pasakojo augusi išsiskyrusių tėvų šeimoje. Ji gyveno su mama, kuri, pasak moters, buvo šviesios sielos žmogus, domėjosi meditacijomis ir afirmacijomis, žmones guosdavo burdama taro kortomis.

Tuo laikotarpiu Rita ir jos mama buvo labai artimos. Pašnekovė iš mamos sėmėsi stiprybės, mat ji viena augino tris vaikus.

Vėliau Ritos senelė susirgo kiaušidžių vėžiu. Moteris tuomet skaitė dvasinę literatūrą ir domėjosi prisikėlimo tema, todėl, kaip ji pasakojo, Jehovos liudytojai palaipsniui patraukė ją į savo pusę.

Rita nurodė su Jehovos liudytojais susipažinusi 1998 metais. Iš Biblijos ji suprato, kad būrimai Dievui nepriimtini, o jos mama esą yra ragana, kurios reikia vengti, nes gali daryti blogą įtaką ar užhipnotizuoti. Netrukus ji išsikraustė iš mamos namų, pasitikėdama Dievu ir naująja bendruomene, kurią vadino savo broliais ir seserimis. 1999 metais Rita pasikrikštijo.

Ji pasakojo, kad šeimos nariai ją mylėjo ir skaudžiai išgyveno jos sprendimą priklausyti, jų žodžiais, „sektai“. Ilgainiui santykiai su artimaisiais nutrūko.

Tikėjimo sklaidai skirdavo iki 90 valandų per mėnesį

Pradėjusi nagrinėti literatūrą Rita aktyviai įsitraukė į Jehovos liudytojų veiklą. Pasaulio be karo, bado ir kančių idėja jai atrodė patraukli, o bendruomenės narių tarpusavio meilė bei aukšti moralės reikalavimai stiprino jos įsitikinimą.

Moteris sakė tikėjusi, kad bendruomenė kuria rojų žemėje. Todėl ji negailėjo savęs ir kiek galėdama daugiau skleidė tikėjimo žinią.

Pasak Ritos, per mėnesį ji Jehovos žodžio skelbimui skirdavo nuo 80 iki 90 valandų, vesdavo Biblijos studijas ir ieškodavo žmonių, kuriuos galėtų supažindinti su tikėjimu. Vakare ji, kaip pasakojo, visiškai išsekusi eidavo miegoti ir dėkodavo Jehovai už jėgas skelbti jo žodį jaunystėje.

Ji norėjo būti kuo uolesnė Kristaus mokinė, todėl buvo kviečiama kalbėti renginiuose nuo scenos, kur sulaukdavo susirinkusiųjų palaikymo. Tuo metu Rita buvo visiškai atsidavusi organizacijai, gyveno pagal jos taisykles ir tai laikė svarbiausiu savo tikslu.

Rita taip pat prisiminė, kad vyresnieji ją nesunkiai įtraukdavo į dideles savanorių talkas. Jose bendruomenės nariai neatlygintinai statydavo namus tariamiems broliams ir seserims, remontuodavo butus, rinkdavo derlių, prižiūrėdavo sergančiuosius.

Pasak pašnekovės, jai vis giliau pasineriant į tikėjimą kiti nariai galėjo ją laikyti linkusia į fanatizmą. Dėl to, kaip ji tvirtino, jie nebeslėpė savo klaidų ir skirtumo tarp realybės bei kuriamo įvaizdžio.

Rita pasakojo prisimenanti narių, kurie tarnybos valandas žymėdavosi ne lankydami žmones laiptinėse, bet tvarkydami asmeninius reikalus – eidami į paštą, pas gydytoją ar į parduotuves. Tuo pat metu jai esą buvo aiškinama, kad tokiose vietose taip pat galima ieškoti potencialių naujų tikėjimo studijuotojų.

Vyresnysis pasiūlė jai būsimą sutuoktinį

Ritai nebuvo lengva prisiminti organizacijoje praleistus metus. Ji pasakojo ne kartą patyrusi nepagarbų elgesį ir pateikė kelis tai iliustruojančius pavyzdžius.

Moteris svarstė, kam bendruomenėje būtų galėjusi pasiskųsti vyresniaisiais, jei jie laikyti aukščiausiais autoritetais. Jų elgesį ji ilgą laiką aiškino žmogišku netobulumu. Pavyzdžiui, vienas vyresnysis, pasak Ritos, buvo liepęs jai paragauti verdamo šunų ėdalo ir patikrinti, ar netrūksta druskos, daržovių bei mėsos.

Ji taip pat teigė, kad kitas vyresnysis, kuriam jautė meilę, jos asmeninį laišką perskaitė pirtyje girdint visiems broliams ir iš jo juokėsi. Apie tai Rita sužinojo tik jau ištekėjusi, nes jos vyras tuo metu buvo pirtyje kartu su kitais.

Pasak Ritos, jos būsimą vyrą jai pasiūlė vienas iš vyresniųjų. Tuo metu vyras buvo 14 metų vyresnis, neseniai išėjęs iš įkalinimo įstaigos, turėjo dvi dukras ir iširusią santuoką.

Vyresnysis aiškino, kad jie galėtų būti gera pora, o būsimasis Ritos vyras jau priklausė Jehovos liudytojams. Moteris teigė anuomet visiškai pasitikėjusi vyresniųjų sprendimais ir manžiusi, kad jie geriau žino, kas jai būtų tinkama.

Bendruomenėje vyras jau buvo laikomas pasitaisiusiu. Rita apie jį galvojo kaip apie gerą, švelnų ir nevartojantį alkoholio žmogų, kurį jai atsiuntė Dievas.

Dabar ji pripažįsta, kad tada buvo labai naivi: nesidomėjo nei jo praeitimi, ankstesne santuoka ir joje gimusiais vaikais, nei finansiniais sunkumais. Jai pakako to, kad jis buvo Jehovos liudytojas.

Rita teigė, kad jos sutuoktinis buvo gavęs teismo leidimą tuoktis už miesto ribų, tačiau teismai jam tęsėsi 10 metų – iki sueinant senaties terminui. Tuo metu ji tikėjo, kad žemėje greitai įsivyraus rojus, todėl vyro problemos išnyks. Tarp daugybės vienišų seserų ji jautėsi laiminga radusi sutuoktinį.

Tuomet abu neturėjo pinigų ir gyveno maždaug 13 kv. m Ritos bendrabučio kambaryje, todėl jų vestuvės buvo labai kuklios. Netrukus po santuokos Rita pastojo ir pagimdė vyrui sveiką dukrą.